Audra

          Lapuoto miško viduryje buvo aukštas, storas eglės stuobrys. Jis laikė šakotą medžio viršūnę. Laukiniai balandžiai dažnai tūpdavo ant tos viršūnės. Jie sūpuodavosi ant liaunų šakų.

          Daug vasarų eglės viršūnėje sukosi lizdą pilkas erelis. Lizde augino vaikus.

          Graži, didinga buvo eglė. Ji kilo iki vilnotų debesų. Bet vieną dieną į mišką atūžė siaubinga audra ir nulaužė eglės viršūnę. Kartu su ja nukrito erelio vaikai.

Jie dar nespėjo užsiauginti sparnų. Lizdas su vaikais buvo prislėgtas skarotų šakų. Taip ir žuvo po sunkia eglės šaka paukščiukai.

Aušrelė nori lėlės. Močiutė ima adatą, siūlą, audinio ir siuva lėlę. Graži lėlė! Akys iš sagų, kasos iš storų siūlų, marga suknelė. Ir net raudonus batelius močiutė nunėrė. Aušrelė pavadino savo lėlę Saulute.

      Milda skuta bulves. Reikės jas išvirti ir sugrūsti košę. Vilma sijoja miltus. Danutė minko tešlą. Keps minkštus ir purius pyragus. Mergaitės rengia puotą. Dar reikia priskinti obuolių. Nupinti vainiką ir papuošti kambarį. Visos dirba.

Reginys
      Kunigaikštytė ir katinėlis užlipo į rūmų bokštą. Reginys buvo tikrai puikus. Apačioje baltavo marmuro rūmai vario stogais. O tolumoje dunksojo šilas. Apačioje siūbavo brandūs javų laukai. Tiesėsi lygios žydinčios pievos. Jose skambėjo tyli ir nuostabi vasaros giesmė. Virš ežero sklaidėsi balta kaip sniegas rytmečio migla. Dūzgė laukinės bitės.

                                               Kazys
      Kazys širsdamas skuto, mėtė bulves į kibirą kaip akmenis ir aptaškė visas grindis. Atsibodo. Užsimetė kailinukus ir išėjo į tvartą. Karvė mykė, buvo nerami. Kazys pametė jai glėbelį šieno. Karvė ėmė ėsti. Kazys grįžo į trobą. Užlipo ant aukšto ir prisikimšo pilną kišenę džiovintų kriaušaičių. Maišą vėl užrišo. Atsisėdo mušti sviestą.

      Lėlė vartiklė stovėjo tarp nežinomų pirkinių krepšyje. Ji galvojo, kaip jai reikės gyventi toliau. Krautuvėje vartiklė susidraugavo su keliomis lėlėmis. Pagalvojus, kad jų daugiau nematys, vartiklei širdis plyšo iš skausmo. Lėlė krimtosi, kad ją taip greitai nupirko.

      Spalis - medelių sodinimo mėnuo. Jau  šiandien gali pagalvoti apie Kalėdų eglutę. Paieškoti jai vietos savo kieme. Tada nereikės žiemą kirsti medelio miške. Kieme auganti eglutė daug metų žaliuos, puoš ir džiugins ne tik mažus, bet ir didelius. Prieš šventes beliks medelį žaisliukais, blizgučiais ir girliandomis papuošti. O gal ir koks smulkus paukštelis eglutėje namučius įsirengs?

 

                                           Čiaupas
        Virtuvės čiaupas nebuvo labai išvaizdus. Viena jo akis buvo mėlyna, kita - raudona. Abi jos žiūrėjo į skirtingas puses. Kai čiaupo nuotaika buvo gera, iš jo bėgdavo šiltas vanduo. Kai būdavo liūdnas,  vanduo bėgdavo visai šaltas. Čiaupas nemėgo neplautų indų plautuvėje. Vos tik tokius pamatęs, tuoj pat išplaudavo.

       Osvaldo traukinukas naujas. Vakar jį padovanojo senelis. Traukinukas rieda bėgiais. Garvežys traukia penkis spalvotus vagonus. Osvaldui labai smagu.

        Senelis berniukui pasakoja apie tikrus traukinius ir geležinkelį. Osvaldui  patinka klausytis tokių pasakojimų, o seneliui - pasakoti.

 

                                                

Julytės kiškelis

              Julytė gavo dovanų gražų kiškelį. Jis buvo kaip gyvas. Kartą Julytė paliko kiškelį kieme, o pati nubėgo vandens atsigerti.

            Bėgo per kiemą šuniukai Ručkis ir Dručkis. Jie pamatė kiškelį ir tuojau šoko prie jo. Atskubėjo Julytė ir apgynė kiškelį. Kiškelio vieno Julytė daugiau nepalieka.

 Miške

           Miške auga eglės, pušys, kadagiai. Jie visi žiemą vasarą žaliuoja. Beržai, liepos, uosiai, ąžuolai rudenį numeta lapus. Tik pavasarį jie sprogsta ir vėl žaliuoja per vasarą.

          Ant žemės žydi, žaliuoja žolės. Yra uogų ir grybų. Sirpsta bruknės, mėlynės. Pelkėse raudonuoja spanguolės. Pušyne ir eglyne dygsta baravykai, raudonviršiai, lepšiai. Beržyne auga voveraitės.

          Prie kelmo tupi kiškelis. Medyje voveraitė riešutus kremta. 

                                       Ešerys ir lydeka
       Kartą viename tvenkinyje gyveno ešerys ir lydeka. Kai tvenkinys išseko, tai lydeka labai išalko. Ką daryti? Gal ešerį suryti? Išnardė skersai ir išilgai tvenkinį. Bet niekur ešerio negalėjo surasti.

      Ešerys per visą naktį nardė, tyrinėjo nematytą daiktą - bučių.

      Tiktai auštant lydeka ešerį surado. Ešerys šmurkšt į bučių. Lydeka paskui. Ešerys išlindo pro virbų tarpą. O lydeka negali.

      Atėjo senis, išsiėmė lydeką ir nusinešė namo. O ešerys kaip nardė po tvenkinį, taip ir nardo.

Meškos dėkingumas

             Moterys rišo rugius. Senutė supo vaiką. Užėjo lietus. Moterys pasislėpė miškelyje.Medyje pamatė mešką. Meška kopinėjo medų ir įsidūrė leteną. Smaližė nusileido žemėn. Moterys išsigando ir pabėgo. O senutė liko. Meška maurojo ir rodė leteną. Senutė suprato. Ji ištraukė rakštį ir žaizdą apšluostė. Sėdi senutė ir dreba. Meška įkopė į medį, prilupo korių. Apkrovė senutę koriais ir nuėjo.

Rytas mieste  

            Ankstyvas rytas, bet mūsų miestas jau bunda. Nuvažiuoja gatvių valymo mašina.Langines užveria parduotuvės. Stotelėje autobuso laukia vyrai, moterys ir vaikai. Į darželį skuba mama su mažyliu. Šis verkia ir ožiuojasi. Didelio namo balkone vaikinas kilnoja svarmenis.

            Pamažu gatvės pilnėja. Didėja triukšmas. Automobiliai lenkia vienas kitą, ūžia, burzgia, o didieji net kriokia. Prie perėjos laukia vaikų būrelis. Sucypia stabdžiai. automobiliai sustoja ir praleidžia vaikus.

            Į miestą atkeliauja diena. 

                                       Naktį palapinėje   
      Tomas, Kęstutis ir Sigitas vasarojo pas senelį. Jie sumanė nakvoti sode. Kaip bus smagu!

      Atėjo vakaras. Senelis kvietė, ragino berniukus eiti į namelį. Bet šie pasistatė palapinę.        

     Kęstutis ir Tomas greitai užmigo. O Sigitas vartėsi, sukinėjosi, klausėsi.

     Staiga virš palapinės pasigirdo balsas. Sigitas pašoko iš guolio ir suriko:

     - Kas čia?

     Pabudo Tomas. Jis pasiklausė, nusijuokė ir paaiškino:

     - Pelėda ūkauja.

Šiaudinukai

Narstyti - ne taip jau greita, kaip gali pasirodyti. Pirma reikia

grūdą į žemę pasėti. Paskui išauginti derlių. Savo laiku nupjauti, iškūlus ir atidavus duonelei grūdą, pradėti ruošti šiaudą antram gyvenimui.

               Nuo šiaudų nuvalomi lapų likučiai, iškarpomi nareliai, surūšiuojami pagal ilgį, storį, spalvą. 

               Žaisliukai iš tikrų šiaudų bus labai gražūs, auksinės spalvos ir truputį blizgės.  O nupinti ar padaryti galima daug ką: sodą, paukštį, kalėdinį žaislą.

 

Draugystė  

            Sename ąžuolyne gyveno protingas apuokas. Jis turėjo draugę pelytę. Apuokas su pelyte gražiai gyveno. Jie abu maitinosi ąžuolo gilėmis ir gerdavo ryto rasą.

            Kartą pelytė išbėgo rinkti rasos lašelių ir nebeparbėgo. Apuokas ilgai ieškojo draugės. Staiga pamatė katiną, kuris kažką gardžiai ėdė.  Apuokas viską suprato ir liūdnas nuskrido į ąžuolo drevę. Po trijų savaičių jis numirė.

            Senojo apuoko drevė vis dar yra. Bet ten niekas nebegyvena.

Žiemio  pilis

            Toli toli nuo mūsų yra kraštas, kur kalnai debesis siekia. Ten yra kalnas, ant kurio viršūnės sniegas guli. Tas sniegas ir vasarą nenutirpsta. Ant jo stovi karaliaus Žiemio pilis. Kas prie Žiemio pilies prisiartina, tą jis į nelaisvę ima. Sruvena upelis nuo kalno - jį sukausto, surakina. Atlekia paukštis, tuojau pagauna, uždaro savo pilin.

                                         Prie jūros

           Jūra putoja, šiaušiasi, pyksta. Tamsūs vandenys ritasi didžiulėmis bangomis. Paskui lūžta į krantą, plačiai apglėbdami smėlį. Rodos, visą pakrantę pagrobs, praris, nusineš į gelmes. Banga veja bangą, grasina, gąsdina. Vėjas ūžia, spengia ausyse, žeria smėlį į akis. O pakrantės pušelę iškedeno, prilenkė prie žemės. Atrodo, vargšelė, tuoj nulūš. 

            Kojos grimzta į smėlį. Ir kam reikėjo lįsti iš šiltų, jaukių namų tokią dieną?

Labai norėjau pamatyti jūrą. 

            Švysteli žaibas. Iš toli ataidi, atidunda griaustinis. Stambūs lietaus lašai teškia tiesiai į veidą.

            Grįžtu namo. Jūra šiandien mane sutiko priešiškai.

 

Kartą gyveno princas ir norėjo vesti tikrą princesę. Jis apkeliavo visą pasaulį, bet tikros nerado. Liūdnas sugrįžo princas namo.

           Vieną vakarą užėjo smarki audra. Žaibavo ir griaudė, lietus kaip iš kibiro pylė. Kažkas pasibeldė į miesto vartus. Senas karalius nuėjo atidaryti vartų. Už vartų stovėjo princesė. Bet kaip ji atrodė! Vanduo sruveno jos plaukais. Sunkėsi į batus ir per pirštų galus tekėjo lauk. Karalius įvedė ją į rūmus.

Sniegas

            Atėjo žiema. Ėmė snigti. Sninga baltas pūkelis, kloja žemę. Mikutis išėjo oran pabėgioti ir pasižiūrėti, kaip sninga. Tylomis krenta dailutes baltos žvaigždelės. Mikutis nusimovė pirštinaitę ir atkišo pliką rankelę. Snaigė nukrito ant šiltos rankos ir ištirpo.

             Mikutis suproto, kad sniegas - tas pats vanduo. 

Tėvelis atnešė nedidelį glėbelį šieno, paskleidė ant stalo po balta staltiese. Ant staltiesės motulė padėjo duonelės. Tada prinešė daug visokių valgių: silkės, žuvies, grybų, obuolių, kopūstų. Į ąsotį pripylė spanguolių kisieliaus. Man reikėjo valgyti dvylika patiekalų. 

Po vakarienės stalo nenukraustė, paliko maistą ir tuščią lėkštelę mirusiems artimiesiems.  Kokia tai šventė?

 

           Kalėdoms Danijoje ruošiasi net du mėnesius. Gatvėse sušvinta girliandos, papuošiamos parduotuvių vitrinos, atsiranda gražių popierinių širdučių. Languose uždegamos spalvotos lemputės. Pagrindinėje miesto aikštėje puošia didelę aikštę. Po egle stato dėžę aukoms. Ten metami pinigėliai neturtingiems kitų šalių vaikams. Prie stalo sėda septintą valandą. Po vakarienės dovanoja dovanas.